Neįkainojama investicija – senoviniai automobiliai

Senų, sulūžusių, keliančių nemalonius garsus automobilių nemėgsta daugelis žmonių, o kokia jų reakcija į tvarkingus, blizgančius kelių dešimčių ar net šimto metų automobilius? Tokie automobiliai žmonėms kelia susižavėjimą, jie palydi juos pavydžiais žvilgsniais ir svajoja patys tokį turėti.

Investicijos į senovinius automobilius dažnai lyginamos su investicijomis į nekilnojamąjį turtą ar meno kūrinius.  Esminis skirtumas – automobiliu galima važinėtis, pasirodyti prieš draugus, o brangus paveikslas bus paslėptas seife ar geriausiu atveju pakabintas kambaryje, kuriame nebūna daug žmonių. Na žinoma, su labai brangiu senoviniu automobiliu miesto gatvėmis važinėtis galėtų tik keistuolis, kuris arba turi daug pinigų, arba nesupranta automobilio vertės.

Užsienyje senoviniai automobiliai yra labai populiarūs – seni „Ford Mustang“, „Porsche“, kadilakai. Už šių automobiliu protėvius aukcijonuose siūloma ne vienas šimtas tūkstantis dolerių ar eurų. Bet su tokiu, gerai išlaikytu ir tausotu automobiliu nederėtų važinėtis, jį reiktų saugoti ir eksponuoti muziejuose.

Lietuvoje nesunkiai galima rasti iki 50 metų senumo automobilius pasinaudojus visiems žinomomis priemonėmis – internetu ar spauda. Senesnius taip pat galima atrasti, bet žymiai rečiau ir prastesnės būklės. Tikri šių automobilių kolekcijonieriai ieško pasitelkdami draugus, pažįstamus, šeimos narius.

Lietuvoje yra keli senovinių automobilių savininkų, kolekcionierių klubai. Šiuose klubuose žmonės diskutuoja, padeda vienas kitam išsirinkti senovinį automobilį, išspręsti technines automobilių problemas.

Senoviniai automobiliai vertinami pagal amžių, kėbulo, variklio įdomumą. Taip pat išvaizdą, spalvą bei patrauklumą. Vienam patrauklus bus porsche kabrioletas, o kitam senas sportinis mustang, kiekvieno skonis skirtingas, bet faktas, kad visus traukia kuo neįprastesni ir senesni automobiliai.

Sunkiausias dalykas sugędus senoviniam automobiliui – originalių detalių stoka. Juk automobiliai yra ne vienos dešimties metų amžiaus, o detalės tai juk senka, automobiliai genda ir rinkoje jų vis mažėja. Dažnai, žmonės ieškodami automobilių dalių traukia į keliones po įvairias pasaulio šalis. Nusipirkus prastos būklės senovinį automobilį jo restauracija gali kainuoti kelis kartus brangiau, negu už j mokėjote.

Žinoma, senovinių automobilių kolekcijonavimas yra skirtas ne kiekvieno nosiai, šių automobilių kainos yra nemažos ir turi būti bent jau  pasiturintis, kad galėtum nusipirkti vieną ar kitą tokį automobilį per metus.

Pirmasis Iževsko gamyklos „Moskvič“ šventė 45-tą gimtadienį

Gruodžio 12 dieną, sukako lygiai 45 metai nuo to, kai pirmasis „Moskvič“ nuriedėjo nuo Iževsko gamyklos konvejerio. Tai buvo 1966 metų gamybos „Moskvič 408“.

Pradėti automobilių gamybą Udmurtijos sostinėje Iževske paskatino tuometinio generalinio komunistų partijos sekretoriaus Leonido Brežnevo pasisakymas apie Sovietų Sąjungos automobilių pramonę.

1965 metais įvykusio Komunistų partijos Centrinio komiteto posėdžio metu buvo svarstoma galimybė pirkti lengvųjų automobilių gamybos liniją iš FIAT koncerno. Leonidas Iljičius Brežnevas paklausė: „ar Sovietų sąjungos automobilių pramonėje viskas yra taip blogai, kad mes negalime patys pasigaminti lengvųjų automobilių, kurie galėtų konkuruoti su užsienio produkcija?“.

Vadovui buvo nedrąsiai paprieštarauta, kad problema yra modernūs varikliai ir technologijos. „Kaip tai?

Mes turime dideles automobilių gamyklas, mokslinius tyrimų centrus, projektavimo biurus, bet negalime sukurti gero variklio? Štai, pažiūrėkit, juk aviacijoje mes nė kiek nenusileidžiame vakariečiams…“.

Varikliai buvo surenkami „Ufimka“ aviacinių variklių gamykloje Ufoje, Omske gamino pavarų dėžes, o Tiumenėje – sankabas. Visos šios gamyklos buvo „Minaviaprom“ karinės aviacijos pramonės dalis.

Iki tol gamykla Iževske gamino sunkiąją karinę techniką ir motociklus. Anksčiau dar kelios motociklus gaminusios įmonės bandė persikvalifikuoti į automobilių gamybą, tačiau viskas baigdavosi fiasko.

Leonidas Brežnevas palaikė Ustinovo sprendimą dėl Iževsko gamyklos automobilių linijos atidarymo, tarytum nepaisydamas Kosygino, 60-ųjų metų ekonominės reformos autoriaus, inicijuotos ir praktiškai pasirašytos sutarties su FIAT. Taip rusai bent penkeriais metais anksčiau būtų gavę legendinius „Žigulius“.

Tačiau „Minavtoprom“ sprendimas buvo nesuvokiamas nomenklatūriniams komunistams. Visi šį projektą vertino neigiamai. AZLK gamykloje buvo pareikšta, kad neįmanoma perkelti gamybinės linijos iš Maskvos ir gaminti čia automobilius, ypač buvo priešinamasi naujesnio modelio „Moskvič 412“ variklių montavimui į seną kėbulą. Aviacinės gamyklos vadovai kritikavo „Moskvič“ dizainą. Savo iniciatyva jie sukonstravo variklį UZAM 412, kuriame buvo panaudota daug aliuminio detalių.

1965 metais išleistas oficialus įsakymas, kad Iževsko gamykla privalo pasiruošti gaminti lengvuosius automobilius. Kadangi ši gamykla iki tol gamino motociklus, ji turėjo įsisavinti naujas technologijas ir kelti darbininkų kvalifikaciją. Be to, reikėjo įveikti pasipriešinimą iš Maskvos MZMA gamyklos, kurios vadovai įnirtingai priešinosi „konkurentui“.

Reikalams pajudėjus, pirmųjų „Moskvič 408“ automobilių komponentai atkeliaudavo iš MZMA gamyklos Maskvoje – naujoje gamykloje juos reikėjo tik surinkti. Iki metų pabaigos buvo surinkta 300 automobilių. Iki 1967 metų gegužės išleista buvo apie 1000 automobilių. Tie patys agregatai vėliau buvo tiekiami į Bulgarijoje esančią gamyklą Lovečo mieste.

Po bandomųjų partijų, buvo nuspręsta pradėti masinę gamybą ir surinkti per metus apie 220 tūkst. automobilių. Tam 25 ha teritorijoje buvo pastatytas naujas cechas.

Automatizuojant gamybos linijas buvo bendradarbiaujama su „Renault“. 6 iš 40 gamybinių linijų automatizavo „Renault“. 26 linijos buvo nupirktos iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Tik 1970 metais Iževsko gamykla pradėjo gaminti automobilius, pradėjo veikti pagrindinis konvejeris.

Šiai gamyklai buvo keliami tokie pat kokybės reikalavimai, kaip ir „Volga“ gamyklai. Ambicingi dizaineriai siųlė naujus modelius ir konstrukcijas. Jie pirmieji pasiūlė hečbeko kėbulo automobilius, priekinių ratų pavarą, universalą su aukštu stogu, tačiau Ustinovui tapus Gynybos ministru, nebebuvo suinteresuotų žmonių, siekiančių šią gamyklą iškelti į Rusijos automobilių pramonės lyderius ir gamyklos vystymasis sustojo.

Šaltinis: www.15min.lt